Laimėta byla LVAT dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT) laimėta svarbi byla prieš Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą, trečiasis suinteresuotasis asmuo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (LVAT 2021-06-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2111-629/2021) .

Skundas buvo teikiamas dėl privalomosios karo tarnybos atidėjimo, kai šaukiamas asmuo - Jungtinėje Karalystėje (JK) eilę metų gyvenantis Lietuvos pilietis. Pareiškėją konsultavo ir procesinius dokumentus šioje byloje rengė teisininkė Indrė Kuizinienė.

Ginčo esmė - privalomąją karo tarnybą pareiškėjui buvo atsisakyta atidėti. Pareiškėjas teikė skundą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, o vėliau - ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Abiem atvejais Pareiškėjo skundai buvo atmesti. Pagrindinis argumentas - neįrodyta Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme numatyta „neproporcingai didelė žala“, kurią patirs šaukiamasis.

LVAT teiktame apeliaciniame skunde buvo argumentuojama, kad byloje susiklosčiusią situaciją ir pareiškėjui kylančią "neproporcingai didelę žalą" buvo būtina įvertinti individualiai, o ne šabloniškai. Kadangi faktinės pasekmės, kurias patiria į privalomąją karo tarnybą pašauktas Lietuvoje gyvenantis asmuo, ženkliai skiriasi nuo tų pasekmių, kurias gali patirti užsienyje gyvenantis, dirbantis, studijuojantis ir toje užsienio valstybėje šaknis jau įleidęs žmogus.

Pavyzdžiui, viena iš jų - JK darbdaviai neturi teisinės pareigos išsaugoti darbo vietą į privalomąją karo tarnybą Lietuvoje pašauktam darbuotojui. Priešingai negu Lietuvos darbdaviai. Konkrečiai, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 61 str. 4 dalis numato, jog "draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą, savanorišką nenuolatinę karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą". JK tokio teisinio reguliavimo ir darbuotojo apsaugos nėra. Lietuvos valstybė taip pat nėra priėmusi jokių specialių teisės aktų dėl tokių užsienyje dirbančių Lietuvos piliečių apsaugos ir teisinių garantijų.

Teisininkė Indrė Kuizinienė skunde LVAT argumentavo, kad Lietuvos įstatymų leidėjui nenumačius jokių teisinių garantijų, kurios atsvertų užsienyje gyvenančių asmenų patiriamas didesnes neigiamas pasekmes, tos pasekmės negali būti perkeliamos ant pavienio asmens pečių ir tam tikrais atvejais privalo būti laikomos neproporcingomis Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo prasme.

Konkrečiai, šioje byloje pareiškėjas jau jau eilę metų gyveno JK. Čia baigė studijas, čia aktyviai tęsia mokslinę karjerą. Pareiškėjas buvo suplanavęs dalyvauti mokslinėse konferencijose metams į priekį. JK yra vienintelė pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurios išlaikyti atlikdamas privalomąją karo tarnybą Lietuvoje jis nebūtų galėjęs. Lietuvoje gyvenamosios vietos pareiškėjas neturi. Be to, JK pareiškėjas yra susiradęs nuolatinį bei perspektyvų darbą. Pareiškėjo darbdavys JK patvirtino, kad pašaukus pareiškėją atlikti privalomąją karo tarnybą Lietuvoje, išsaugoti jam darbo vietos JK jis negalės.

LVAT šiuos argumentus įvertino kaip pagrįstus ir, papildomai akcentavęs institucijų pareigą laikytis gero administravimo imperatyvų, pareiškėjo prašymą atidėti privalomąją pradinę karto tarnybą patenkino.